"Klasikinio soprano improvizacijos iliustruotos šiuolaikinio šokio judesiais.

Nuolat alkanas, niekada negana. Nesijaučiu sotus, tik persisotinęs. Alkis mane veda į priekį - tas laukinis ir nesutramdomas prigimtinis troškimas užpildyti tuščias erdves: tuščią skrandį, tuščią širdį, tuščią tapatybę, tuščią šiandieną ir lygiai taip pat tuščią rytojų, tuščią, visiškai tuščią mano būtį. Pildau skrandį vietoj širdies, pildau rytojų ir užmirštu šiandieną, užpildau savo dieną veikla, savo smegenis informacija, užtemdau savo akis spinduliuojančiu ekranu ir užmirštu savo būtį. Ir net tada, kai visko jau perdaug, vistiek trūksta, vistiek jaučiuosi alkanas.

Ko po velniais trūksta?

Alkis - tai bežodis jutiminis pasakojimas apie moterį, kuri trokšta surasti save. „Mano įvaizdis yra tai, kas esu aš? O jei ne, tai kas esu aš?“. Vedama poreikio suvokti savo trapią ir neapčiuopiamą esmę, atsiduria savo identiteto paieškų kelyje. Bando įsivilkti į tūkstančius skirtingų dydžių, spalvų ir stilių drabužių, neriasi iš vieno tapatybės kailio į kitą siekdama suprasti ir patirti savąją būtį." U. Dievaitytė